Nemuno deltos regioninis parkas apima didžiulę Nemuno deltą – žemai virš jūros lygio pakilusią lygumą, išvagotą upės atšakų. Tai unikalus Lietuvoje kraštovaizdis, pasižymintis didžiausia paukščių įvairove, pelkėmis, užliejamomis pievomis ir nuolat besikeičiančia Kuršių marių pakrante.
Prieš įtekėdamas į Kuršių marias, Nemunas pradeda šakoti į atskiras upes, deltos protakas. Pirmiausia netoli Tilžės ir Panemunės, atsišakoja Gilija ir Rusnė, Rusnė šakojasi į Atmatą ir Skrivytę, pastaroji dar ir į Pakalnę ir kitas mažesnės atšakas. Didžioji dalis vandens nuteka Skirvytės protaka.
Nemuno deltos regioninis parkas – paukščių rojus
Nors deltos kraštovaizdis labai sukultūrintas, čia vis dar išliko didelė gamtinė įvairovė, ypač paukščiai. Čia sutinkamos beveik visos Lietuvos paukščių rūšys, ir kasmet aptinkama naujų. Nemuno delta priklauso didžiajam paukščių migracijos keliui, tad kiekvieną rudenį ir pavasarį čia praskrenda šimtai tūkstančių paukščių, kuriu dalis vis dar žieduojama Ventės rage.
Senovėje didžioji dalis deltos buvo pelkė. Vėliau, kertant miškus Nemuno baseine, upė pradėjo nešti daug nešmenų, kurios užnešė dalį pelkių. Dar ir dabar po kai kuriomis sąnašomis yra durpių klodai. Dalis išlikusių pelkių buvo sunaikinta žmogaus. Du trečdaliai Aukštumalos pelkės paversta durpynu, nusausinta didžioji dalis Rupkalvių pelkės, daugybę drėgnų pievų taip pat nusausinta, jas vagoja sausinimo griovių tinklas.
