Neries regioninis parkas – viena labiausiai lankomų ir pažįstamų saugomų teritorijų, ypač vilniečiams. Parkas apima miškingą Neries upės slėnį tarp Vilniaus miesto ir Kernavės.
Vos ištekėjusi iš Vilniaus miesto, Neris panyra į gilų miškingą slėnį. Jame upė raizgosi sudėtingomis kilpomis, upėje atsiranda nemažai slenksčių (rėvų), į ją įteka daugybė tarsi kriokliai srūvančių natūralių upių ir upelių. Vertingi ir įvairūs parko miškai. Nors didelę dalį užima pušynai, parke yra ir vienas didžiausių Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas, kuriame bent iš dalies galima pajusti senovės girių didybę.
Neries regioninis parkas – vienas lankomiausių
Tai, kad parkas yra netoli Vilniaus, lėmė jo populiarumą. Laisvadieniais čia šimtai ir tūkstančiai žmonių, lankančių pažintinius takus, besigėrinčių įspūdingais vaizdais nuo regyklų. Kadangi Neris šioje vietoje kerta aukštų kalvų ruožą, jos slėnis labai gilus, su daug terasų, vietomis šlaitai labai statūs. Nenuostabu, kad tai viena iš vietų, paneigiančių Lietuvos, kaip lygumų krašto, įvaizdį. Daugelyje parko vietų atsiveria įspūdingi vaizdai į Neries slėnį, išgraužtą per tūkstančius metų.
Bražuolė – viena mažiausiai paliestų Lietuvos upių. Išteka į šiaurę nuo Trakų ežeryno, ties Bražuolės piliakalniu, ir nereguliuota vaga teka šiaurėn. Aplink Bražuolę beveik ištisai tęsiasi klampynės, čia gausu retų paukščių, augalų. Artėjant prie Neries, ji teka pro miškus, čia tėkmė staigiai leidžiasį į gilų Neries slėnį.
