Punios šilas

Punios šilas – Nemuno kilpos (kilpa taip pat vadinama Punios vardu) apjuostas vertingas miškas, menantis senąsias Lietuvos girias, tiek savo istorija, tiek išlikusia gamtine įvairove. Ketvirtadalis miško saugoma rezervate, kuris nors oficialiai įteisintas tik įsteigus Nemuno kilpų regioninį parką 1992 m., kirtimai ten nevykdyti jau nuo praėjusio amžiaus vidurio.

Retas kuris miškas pasižymi tokia medynų įvairove, kaip Punios šilas. Nors pavadinimas šilas lyg ir sako, kad vyrauja pušynai, čia gausu ir skroblynų, ąžuolynų, yra pelkėtų juodalksnynų, eglynų. Žinoma, yra daug ir pušynų, ypač šviesių ir jaukių mėlynšilių. Miškai auga ant Nemuno suneštų priesmėlių, ir čia augančios pušys yra vienos aukščiausių Lietuvoje.

Unikalumą šilui prideda ir tai, kad jis pasiekiamas tik vienu keliuku iš Alytaus. Iš likusių trijų pusių mišką juosia Nemunas, kuris gražiai apsuka šilą, beveik sudarydamas apskritimą. Pati upė ir jos slėnis čia labai gražūs – apaugę miškais, su nedidelėmis pievomis palei upę. Yra ir kelios salos, pavasarį tampančios tikrai paukščių turgumis.

PUNIOS ŠILAS – REZERVATAS

Pastaraisiais metais siūloma visą Punios šilą paversti rezervatu, taip iš esmės uždraudžiant ūkinius kirtimus. Toks pasiūlymas susilaukė didelio pasipriešinimo iš dalies interesų grupių. Apmaudu, kad Lietuva vis dar neturi didesnio nekertamo miško masyvo, nors ir vadiname save miškų šalimi. Visi mūsų gamtiniai rezervatais pagrinde saugo pelkes. Ir tai suprantama – apie pelkių naikinimą sovietmečiu turbūt nereikia net priminti. Tačiau kuomet miškai užima trečdalį šalies, ir nėra nei vieno neliesto miško ploto, tik nedideli rezervatų, kertinių miško buveinių ploteliai, kažkas yra negerai su aplinkos apsauga.