Aukštumala yra viena didžiausių ir žinomiausių Lietuvos pelkių, nors jos išlikę tik vienas trečdalis. Ši aukštapelkė išskirtinė tuo, kad tai pirmoji moksliškai ištirta ir aprašyta pelkė pasaulyje. Be to, ji eksploatuojama (kasamos durpės) jau daugiau nei šimtmetį. Iš vienos pusės – absurdiška, kad jau ilgiau nei vieną amžių veikia durpynas ir niekas nesugebėjo jo iškraustyti. Iš kitos pusės – džiugu, kad bent jau trečdalis pelkės išliko. Tiesa, išlikusi dalis yra jau irgi smarkiai pažeista, ir jos išlikimas priklauso nuo gamtotvarkos darbų: medžių kirtimas, aplinkinių sausinimo griovių tvenkimas ir pan.
Aukštumala – Nemuno deltos dalis
Kadaise visa Nemuno delta buvo viena milžiniška pelkė. Tačiau žmogaus veiklai intensyvėjant Nemuno upės baseine (kertant miškus, plečiantis žemdirbystei), upė pradėjo nešti vis daugiau nešmenų, buvo užnešta dalis šių pelkių. Kita dalis buvo nusausinta: Aukštumala, Rupkalvių pelkė buvo vienos didžiausių Leituvos pelkių, bet šiuo metu jų likę tik likučiai, kurie taip pat pažeisti.
Aukštumalos pažintinis takas leidžia apžiūrėti ir pajusti šią pelkę visiškai nepažeidžiant jos. Nors takas nėra ilgas, jame pamatysite ne tik aukštapelkės miškus su neūžaugomis pušelėmis, tačiau ir plynėje esančius ežeriukus – ežerokšnius. Pažintinis takas yra dar nesunaikintoje Aukštumalos dalyje. Ši dalis taip pat kenčia nuo aplinkui vykusių sausinimo ir durpių kasimo darbų. Vis dėlto pastaruoju metu atlikti darbai leis bent kiek sušvelninti neigiamą poveikį. Vis dar eksploatuojamos pelkės dalies likimas liūdnas. Baigus kasti durpes, ji greičiausiai virs sekliu ežeru, kuriame vėl galėtų prasidėti pelkėdara (pelkės vystymasis, naujo durpių sluoksnio susidarymas). O po keleto tūkstančių metų vėl susiformuos aukštapelkė.