Gražutės regioninis parkas apima ežeringą Šventosios ištakų kraštovaizdį. Nors šis parkas, galima sakyti, yra Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų šešėlyje, jis nemažiau įspūdingas. Parke prasideda viena gražiausių Lietuvos upių Šventoji. Ji prateka Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo, Asavėlio, Ūparto ežerus.
Gražutės regioninis parkas – ežerų ir miškų karalystė
Čia net 70 ežerų, ir bene vaizdingiausias tvenkinys Lietuvoje – Antalieptės marios. Jos susidarė užtvenkus Šventąją ir sujungė 27 ežerus, suformuodamos daugybę salų, sudėtingų pusiasalių. Deja, buvo užlieta ypatinga Šventosios upės atkarpa: čia ši upė turėjo ne lygumoms, o kalnų upėms artimą nuolydį. Mažesnį variantą šiuo metu galima pamatyti Šavašos upelyje, tekančiame vakarinėje parko dalyje.
Kitas unikalus vandens telkinys – Švento ežeras. Jis neturi nei intakų, nei ištakų, tad vandens lygis jame svyruoja priklausomai nuo ilgalaikių klimato svyravymų. Šio ežero vanduo vienas skaidriausių Lietuvoje, ežerą supa puikūs smėlio papūdimiai ir gražūs miškai. Stovyklauto prie ežero negalima.
Parko rytinėje dalyje yra didelis Smalvo šlapynių kompleksas. Jam priklauso Slavo ir Smalvykščio ežerai ir tarp jų plytinčios žemapelkės. Tokių žemapelkių Lietuvoje likę labai nedaug, tad Smalvo pelkė šiuo metu ne tik saugoma, bet ir tvarkoma – šalinami medžiai ir krūmai, kad liktų atviros žemapelkės buveinės.
Gražutės regioninis parkas išsiskiria ne tik ežerų, bet ir graži miškų gausa. Didžiausia – Gražutės giria, senovėje buvusi žymiai didesnė, tačiau iki šių dienų išsaugojusi sengirės fragmentų. Čia gausu retų augalų, miškų ir ežerų paukščių.
