Seniausias Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas turbūt vaizdingiausiame šalies regione – Rytų Aukštaitijoje. Šimtai ežerų, sraunios upės, įspūdingos kalvos, gūdžios girios ir tarp jų išsibarstę senoviniai kaimai – nebe reikalo prieš kelis dešimtmečius šis kraštas buvo pramintas Lietuvos Šveicarija.
AUKŠTAITIJOS NACIONALINIS PARKAS – LIETUVOS GAMTOS MINIATIŪRA
Išties, Aukštaitijos nacionaliniame parke galima pamatyti, kaip nuo senų senovės puikiai derėjo lietuvių ūkininkavimas ir natūrali gamta. Šios darnos rezultatas – įspūdingas gamtos ir žmogaus suformuotas kraštovaizdis.
Didelę parko dalį užima Ažvinčių-Minčios giria. Čia saugoma ir turbūt didžiausia Lietuvoje Ažvinčių sengirė, kuriai įsteigtas rezervatas. Tad lankytis čia negalima, šis kelių kvadratinių kilometrų miškas paliktas pačiai gamtai ramiai tvarkytis.
Vienas gražiausių vaizdų ne tik šiame parke, bet ir Lietuvoje, atsiveria nuo Ladakalnio. Nuo jo matosi ne tik 7 ežerai, juos supantys miškai, tačiau ir čia pat prasidedantis aukštas, status Šiliniškių kalvagūbris, kuris primena žemus kalnus.
Parkas mėgstamas baidarininkų, nes čia galima plaukti net keletu skirtingų maršrutų, einančių tiek ežerais, tiek upėmis. Iš parko ežerų išteka viena gražiausių Lietuvos upių Žeimena. Baluošo ežeras garsėje ne tik senoviniais kaimais pakrantėse, tačiau ir ypatinga sala Ilgasale. Joje yra ežeriukas, kuris jungiasi su pačiu Baluošo ežeru. Rytiniame nacionalinio parko pakraštyje esantis Kretuono ežeras nuo seno garsėja paukščiais. Ypač jų daug didžiausioje saloje Pliksalėje. Senovėje, kuomet joje buvo ganomi gyvuliai, paukščių buvo daug daugiau, tačiau paskelbus draustiniu ir nustojus ganiavą, salos pievos apaugo krūmais ir medžiais. Tik pradėjus vėl šalinti augaliją į Pliksalę pamažu grįžta paukščiai.