Krekenavos regioninis parkas apima miškingą Nevėžio ir jo intakų slėnį. Nors Vidurio Lietuvoje vyrauja žemės ūkio naudmenos, šiame parke galima pamatyti tai, kaip atrodė šis regionas iki intensyvios žmogaus veiklos.
Krekenavos regioninis parkas – Nevėžis, lapuočiai miškai ir stumbrai
Parke augantys miškai yra daugiausia derlingas dirvas mėgstantys lapuotynai. Parko miškuose dar išliko senųjų ąžuolynų plotelių. Čia laikosi stumbrai, klajojantys dideliame plote Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Stumbrus planuojama perkelti į didžiuosius Dzūkijos nacionalinio parko miškus, kur jie nedarys tiek žalos ūkininkams. Be stumbrų, miškuose gausu kitų žvėrių: tauriųjų elnių, stirnų, šernų, kiškių, lazdyninių miegapielių, kai kur ir šikšnosparnių. Derlinguose lapuočių miškuose yra gerokai daugiau maisto nei pušynuose, tad ir žvėrių tankumas čia didesnis.
Kraštovaizdis parke labai lygus, tik negilūs upių slėniai šiek tiek jį paįvairina. Kiek labiau išsiskirie Nevėžio slėnis. Jame yra daugybė senvagių, likusių upei tiesinant savo vagą. Jie įvairiausių formų – vieni tiesūs, kiti lenkti kaip pasaga. Slėnio šlaituose dar išlikę pusiau natūralių stepinių pievų, kuriose auga orchidiniai augalai, gyvena retieji vabzdžiai. Skardingose upių vietose peri spalvingieji tulžiai, slėnio pievose – švygždos, griežlės, putpelės. Upėse gyvena retosios ūdros.
Krekenavos regioninis parkas lengvai pasiekiamas keliais iš įvairių Lietuvos vietų. Pačiame parke nemažai gyvenviečių, ir jas jungiančių kelių, tad keliauti ir orientuotis jame labai paprasta.