Vištyčio regioninis parkas yra tikras Sūduvos perlas. Čia būdingas šiam kraštui lygumas pakeičia aukštos kalvos, ant kurių ošia žmogaus menkai paliesti miškai, tarpukalvių įdubose gausu pelkučių, yra ežerėlių, ir žinoma, tyvuliuoja didysis Vištyčio ežeras.
Nuo aukštų kalnų toli matyti: tiek Suvalkijos dirbamų laukų toliai, tiek Rytprūsių lygumos jau Rusijos pusėje.
Vištyčio regioninis parkas – gamtos ir žmogaus dermė
Negalime sakyti, kad šiame parke daug laukinės, neliestos gamtos. Labiausiai į akis krenta per šimtmečius susiformavęs kraštovaizdis, kuriame puikiai dera gamta ir žmogaus veikla. Vienas unikaliausių kraštovaizdžių yra medžiai apaugusios ganyklos – tikros lietuviškos savanos, kur tarp medžių guotų ganosi karvės, užtikrinančios, kad šios vietos galutinai neužaugtų mišku. Tokie tikri senoviniai kraštovaizdžiai kitur Lietuvoje beveik nesutinkami.
Vištyčio regioninio parko miškai be galo įvairūs. Čia auga praktiškai visos medžių rūšys, ir dažnai netoli viena kitos. Miškai gausūs žvėrių, paukščių, retųjų augalų, čia yra ir sunykusių kaimų, sodybų likučiai. Dėl įvairių medžių rūšių, augančių šio parko miškuose, rudenį jie tampa ypatingai gražūs. Tad būtinai aplankykite šias vietas rudenį, užkopkite ant vieno iš daugelio Vištyčio aukštumos kalnų, ir gėrėkitės įvairiaspalviais banguojančių miškų toliais.
Palei sieną su Lenkija siaura juosta tęsiasi ypatingi miškai, kurie jau keletą dešimtmečių nebuvo kirsti. Mat po Antrojo pasaulinio ši Lietuvos-Lenkijos siena tapo Sovietų Sąjungos išorine siena, tad jos pasienis buvo ypatingai saugoma zona. Tai apsaugojo mišką ir nuo ūkinio naudojimo: dabar ši vieta yra rezervatas, kur ir toliau draudžiama bet kokia žmogaus veikla, nesusijusi su gamtos išsaugojimu.
