Apsuptas beribių Suvalkijos dirbamų laukų, Vilkaviškio rajone, į pietus nuo Virbalio, plyti nedidelis miškas skambiu pavadinimu Virbalgiris. Nedidelis, tačiau labai vertingas. Dar pokario laikais, 1960 m., per pirmąją draustinių steigimo bangą, visas miško plotas paskelbtas draustiniu (Virbalgirio botaninis-zoologinis draustinis). Kartu su Vištyčio regioniniu parku, tai yra vertingiausias Vilkaviškio rajono gamtinis kompleksas.
Virbalgiris – didžiausias Lietuvos liepynas.
Žinoma, čia auga ne vien tik liepos, bet ir uosiai, ąžuolai, skroblai, klevai, šlapesnėse vietose ir juodalksniai, kiti medžiai. Kuomet medžiai numetę lapus, miškas labai erdvus, šviesus.
Virbalgiris siaura juota ištysęs vakarų-rytų kryptimi, o per jį teka Paviržupė ir dar keletas mažesnių upelių. Miške yra kelios nedidelės užpelkėjusios žemumos, šiauriniame pakraštyje į mišką įsiterpia jaukios pievos, labai pagyvinančios šį vertingą mišką. Virbalgiryje beveik neauga spygliuočiai medžiai – čia karaliauja lapuočiai: liepos, skroblai, yra ir ąžuolų. Miškas labai šviesus, erdvus, ypač šaltuoju metų laiku, kai medžiai be lapų.
Virbalgirio miške gausu smulkių žvėrių: kiškių, lapių, stirnų, barsukų, įvairių paukščių giesmininkų, genių. Taip pat auga nemažai rūšių retų augalų. Gražiausia miške ankstyvą pavasarį, kuomet žydi pirmieji pavasario žiedai – žibutės, plukės, žalčialunkiai, o aplinkui gieda nesuskaičiuojama gausybė paukšių.
Miško šiaurinėje dalyje, Paviržupės dešiniajame krante yra Virbalgirio piliakalnis.
Virbalgirį geriausia pasiekti vaidzingomis vietomis einančiu keliu Virbalis-Vištytis. Tik įvažiavus šiuo keliu į mišką nuo Virbalio pusės, kairėje pusėje yra stovėjimo aikštelė.