Lietuvos miškai
Miškai Lietuvoje užima 33,8 proc. teritorijos (2022 m. duomenimis) ir jų išsidėstymas šalies teritorijoje labai netolygus. Miškingiausia yra Pietryčių Lietuva, kur vyrauja nederlingi dirvožemiai, susiformavę ant paskutinio ledynmečio ledo tirpsmo vandenų suneštų smėlių. Šiame regione plyti ir didžiausi Lietuvos miškai: Dainavos (Gudų) giria, Labanoro giria, Rūdninkų giria, Ažvinčių-Minčios giria, Kapčiamiesčio giria. Taip pat gana miškinga yra vakarinė Žemaitijos dalis, kurioje daug nedidelių miško masyvų. Didelių pavienių miškų masyvų yra ir Vidurio Lietuvos žemumoje, kur tarp derlingų dirvų įsiterpia smėlingi dirvožemiai (Kazlų Rūdos miškai, Žalioji giria, Šimonių giria). Mažiausiai miškų yra derlingiausiuose ir žemės ūkiui tinkamiausiuose regionuose – Šiaurės Aukštaitijoje, Suvalkijoje, taip pat Klaipėdos krašte, Skuodo rajone.
Patys miškai Lietuvos teritorijoje irgi labai nevienodi. Kaip minėta, pietryčiuose vyrauja pušynai, tarp jų ir patys skurdžiausi, ant storiausio smėlio sluoksnio augantys kerpšiliai, kurių ypač daug Dainavos girioje. Žemaitijoje vyrauja eglynai, kuriems tinka dėl didelio kritulių kiekio smarkiai išplauti dirvožemiai. Pačiame pajūryje vėl vyrauja pušynai, augantys ant smėlių. Vidurio Lietuvoje daugiausia mišrių miškų, ypač eglynų su plačialapiais medžiais. Yra čia ir grynų lapuotynų. Per Lietuvą eina šiaurrytinė skroblo paplitimo riba, kuri skiria šalį į labiau jūrinio klimato regioną į pietryčius nuo jos, ir į labiau žemyninio klimato regioną į šiaurės rytus nuo jos.
Lietuvos miškingumas pastarąjį šimtmetį nuolatos didėjo, ir nuo 19,7 proc. 1948 m. išaugo iki 33,7 proc. 2020 m. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. daug buvusių žemės ūkyje naudojamų žemių savaime apaugo mišku, todėl 1990-2010 m. miškingumas augo gana sparčiai. Pastaruoju metu jis stabilizavosi, tačiau artimoje ateityje turėtų nežymiai didėti mišku apsodinant nederlingas dirvas.
