Aukštadvario regioninis parkas – vienas vaizdingiausių kampelių Lietuvoje. Čia daugybė stačių kalvų, gilių slėnių, daubų su juose telkšančiais nuostabiais ežerais, teka sraunios skaidriavandenės upės, ošia seni miškai ir mažyčiai miškeliai. Parkas įsikūręs tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų, todėl yra lengvai pasiekiamas, ir čia esti nemažai vasarnamių (žinoma – daug ir nelegalių).
Aukštadvario regioninis parkas – daubotas ir kalvotas gamtos kampelis
Vienas žymiausių parko objektų – Velnio duobė – gili (daugiau nei 30 m gylio) įduba, kurios kilmė vis dar nėra iki galo paaiškinta. Taip pat už keleto kilometrų yra kiek seklesnė Strėvos įgriuva, yra ir kitų mažiau žinomų duobių/įgriuvų. Parke nemažai vertingų miškų, iš kurių išsiskiria Mergiškių kalvų miškas, paskelbtas rezervatu. Aukštadvario regioniniame parke stūkso aukščiausia Dzūkų aukštumos kalva – Gedanonių kalnas, nuo kurio atsiveria įspūdingi toliai į vakarų ir pietvakarių pusę. Parke tekanti Verknės upė labai mėgstama baidarininkų. Parke daugiau nei 70 ežerų, iš jų vienas gražiausių – tarp miškais apaugusių kalbų telkšantis Spindžiaus ežeras, kurio vanduo turi žalsvą atspalvį. Didžiausias yra Vilkokšnio ežeras, iš kurio išteka gražioji Verknės upė.
Parke savo tėkmę pradeda dvi sraunios, gražios upės – Verknė ir Strėva. Deja, jų likimas labai skirtingas. Verknė didžiąja dalimi išsaugojo savo natūralią tėkmę, tuo tarpu Strėvos didelė dalis žemupio ištiesinta, žiotys – Kauno mariose paverstos tvarkingu kanalu. Taip pat ties Elektrėnais nemaža užtvanka ir Elektrėnų marios sunaikino dedesnę dalį Strėvos natūralios vagos. Tiesa, aukštupis Aukštadvario regioniniame parke – beveik natūralus ir džiugina nuostabiais vaizdais.
