Žuvintas yra bene labiausiai saugotas, gamtininkų aprašytas ir tyrinėtas ežeras Lietuvoje. Seklus, nendrių ir švendrų sąžalynais užaugęs, didžiulių pelkynų apsuptas, Dzūkijos-Sūduvos paribyje telkšantis ežeras nuo seno garsėjo kaip paukščių karalystė.
Gamtininkų meka
Jau 19-ame amžiuje į Žuvintą atkreipė Konstantinas Tyzenhauzas, o apie 1920 m. čia pirmąkart apsilankė (arba kaip tų laikų kalbėsenoje buvo sakoma – „atsilankė”) legendinis gamtininkas profesrius Tadas Ivanauskas. Jis liko sužavėtas vandens ir pelkių paukščių gausa, tas Žuvintas tapo nuolatinių Profesoriaus ir jo studentų ekspedicijų vieta, o 1937 m. čia įkurtas rezervatas. Jam saugoti ir tirti paskirtas vienas T. Ivanausko pasekėjų – Teofilis Zubavičius, daugelį dešimtmečių stebėjęs ir registravęs Žuvinto gamtos dienoraštį.
Vėliau Žuvinto rezervate dirbo daugybė Lietuvos gamtininkų, tyrimus atliko šimtai studentų. Apie Žuvinto gamtą prirašyta daugybė knygų, tad šis ežeras puikiai žinomas kiekvienam gamta besidominčiam.
Žuvintas – prarastoji paukščių karalystė
Nors Žuvinto ežerą suspėta labai anksti paskelbti rezrvatu – griežčiausia saugoma teritorija – tai neišgelbėjo bioįvairovės, ypač paukščių, nuo nykimo. Tam priežasčių yra ne viena, ir jos ne iki galo aiškios.
Visų pirma, šimtus metų iki rezervato įkūrimo čia gyveno ir ūkininkavo žmonės. Jie šienavo paežeres, ganė gyvulius, netgi rinko kiaušinius, medžiojo. Šiais laikais tai vadinama ekstensyviu ūkininkavimu, ir per ilgą laiką susiformavo gamtos ir žmogaus pusiausvyra. Žmogus naudojo gamtos teikiamas gėrybes, tačiau ne pernelyg intensyviai – leido joms tarpti. Paežerių šienavimas, ganymas, nendrynų deginimas leido Žuvinto pakranėms išlikti atviroms: čia perėjo gausybė tilvikinių paukščių. Įkūrus rezervatą, žmogaus veikla ežere ir aplinkui buvo uždrausta. Viksvynai, drėgnos pievos, žemapelkės netruko apaugti krūmais, netgi medžiais, tad ir pelkių, atvirų pirevų paukščių smarkiai sumažėjo.
Žuvinto apylinkėse jau nuo seno miškai buvo iškirsti, mat aplinkui plyti gana derlignos, nors ir kalvotos žemės. Anksčiau ūkininkavimas vyko gana ekstensyviai, tačiau sovietmečiu dirvas pradėta be saiko tręšti. Tai atsiliepė ir ežerui – padidėjus maistingųjų medžiagų, jis pradėjo sparčiau užaugti. Negana to, ne kartą į įtekančią Bambenos upę buvo išsiliejęs amoniakas – upė toku atveju tiesiog išnuodijama.
Nors ilgą laiką Žuvinto rezervatas buvo vienintelis toks Lietuvoje, sovietmečiu tai neapsaugojo nuo masinio pelkynų sausinimo. Didžiuliai žemapelkių, šlapių pievų plotai šiaurės vakarinėje Žuvinto palių pusėje nusausinti, visos į Žuvintą įtekančios upės, upeliai, ir ištekanti Dovinė ištiesintos, jų vanduo pradėtas reguliuoti. Paties Žuvinto ežero vandens režimas taip pat imtas reguliuoti. Tai neišėjo į naudą nei žuvims, nei paukščiams ar kitiems organizmams.
Galų gale prie paukščių įvairovės sumažėjimo galėjo prisidėti ir globalus vandens ir pelkių paukščių nykimas. Per visą 20-ą amžių pelkynų sausinimas katastrofiškai sumažino minėtų paukščių populiacijas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Žuvintas šiandien
Po nepriklausomybės atkūrimo buvo bent iš dalies atitaisyta sovietmečių padaryta žala ežerui ir visam rezervatui. Šliuzas, reguliavę ištekančios Dovinės tėkmę, pertvakytas į paprastą patvanką, tad vandens režimas šiuo metu priklauso tik nuo natūralių veiksnių. Kai kurie sausinimo grioviai patvenkti, sumažintas melioracijos poveikis pelkynams. Pradėta šalinti augalija (nendrynai ir švendrynai) pačiame Žuvinto ežere. Šienaujamos arba ganomos paežerės pievos, pelkės. Kiaulyčios žemapelkės ypač vertingos kaip meldinės nendrinukės perimvietė, tad atvirų buveinių palaikymas čia itin svarbus.
Žuvinto lankymas
Dėl rezervato režimo pačiame ežere negalima nei plaukioti, nei kitaip lankytis, išskyrus specialius renginius. Netoli rezervato administracinio pastato yra pažintinis takas, vedantis iki paukščių stebėjimo bokštelio – čia lankytis galima. Apžiūrėti ežerą taip pat labai lengva iš aplinkui esančių kalvų, ypač Žuvintų kaime.