Pievos

Lietuvos pievos – tai ir ganyklos, ir natūralios paupių pievos, nedidelės miškapievės, įsiterpusios miškų masyvuose. Nors Lietuva yra miškų kraštas – tai reiškia, kad nesant žmonių veiklos, visa teritorija užaugtų mišku – pievos natūraliai susidarė dar ilgai prieš pasirodant žmonėms. Išdegus miškams, praūžus vėtroms, ar natūraliai dėl potvynių, ledonešių paupiuose susiformuodavusios pievos labai paįvairindavo tiek kraštovaizdį, tiek bioįvairovę.

Iki šių laikų išliko nedaug natūralių ar pusiau natūralių pievų, tačiau tokiose pievose tiek augalų, tiek gyvūnų įvairovė yra didžiulė. Didžiausi pievų plotai Lietuvoje driekiasi Žemaičių ir Baltijos aukštumose, taip pat didžiųjų upių slėniuose ir Nemuno deltoje.