Tai yra puslapio pavyzdys. Puslapis šiek tiek skiriasi nuo įrašo, nes išlieka vienoje vietoje ir daugelyje temų rodomas meniu juostoje. Dažniausiai pirmasis sukurtas puslapis yra „Apie“, kuriame tinklalapis pristatomas lankytojams. Šis puslapis gali atrodyti taip:

Sveiki! Dienomis aš dirbu kurjeriu, vakarais bandau tapti aktoriumi, taip pat kuriu šį tinklalapį. Gyvenu Vilniuje, turiu nuostabų šunį, vardu Reksas, ir mėgstu gerti sultis (bei pakliūti į lietų).

…arba taip:

UAB „Lazerių įmonė“ buvo įkurta 1971-iais metais ir nuo to laiko gamina įvairaus tipo lazerius. „Lazerių įmonė“ yra įsikūrusi Kaune, joje dirba apie 2000 fizikos specialistų, kurie kasdien kurie nuostabius produktus, palengvinančius mūsų visų gyvenimą.

Kadangi esate naujas(-a) WordPress vartotojas(-a), apsilankykite savo Skydelyje, ištrinkite šį puslapį ir susikurkite naujų su savo turiniu. Mėgaukitės!

Kas mes esame

Siūlomas tekstas: Mūsų tinklalapio adresas yra: http://naturama.lt

Komentarai

Siūlomas tekstas: Kai lankytojai rašo komentarus tinklalapyje, mes renkame duomenis, matomus komentaro paskelbimo formoje, o taip pat lankytojo IP adresą bei naršyklės vartotojo įrašą, kad apsisaugotume nuo brukalų.

Iš Jūsų el.pašto adreso gali būti sugeneruotas anonimizuotas duomenų įrašas (angl. hash) ir pateiktas Gravatar paslaugos teikėjui, norint patikrinti, ar Jūs naudojatės šia paslauga. Gravatar privatumo politika pateikiama čia: https://automattic.com/privacy/. Patvirtinus Jūsų komentarą, Jūsų profilio nuotrauka yra matoma viešai šalia Jūsų komentaro.

Failai

Siūlomas tekstas: Jei įkeliate nuotraukas į tinklalapį, turėtumėte vengti įkelti jas su išsaugotais vietovės duomenimis (EXIF GPS). Tinklalapio lankytojai gali parsisiųsti nuotraukas iš tinklalapio ir iš jų išgauti vietovės duomenis.

Slapukai (cookies)

Siūlomas tekstas: Kai Jūs rašote komentarą šiame tinklalapyje, Jūs galite pasirinkti, ar norite, kad Jūsų vardas, el.paštas ir tinklalapis būtų išsaugotas slapukuose. Taip daroma Jūsų patogumui, kad Jums nereikėtų šių duomenų suvedinėti iš naujo, kiekvieną kartą kai komentuojate. Šie slapukai saugomi vienerius metus.

Jei Jūs turite paskyrą ir prisijungiate mūsų tinklalapyje, mes sukuriame laikiną slapuką, kuriame įrašoma, ar Jūsų naršyklė priima slapukus. Šis slapukas nesaugo jokios asmeninės informacijos ir yra ištrinamas kai uždarote savo naršyklę.

Kai Jūs prisijungiate, mes taip pat sukuriame kelis slapukus, kuriuose saugoma Jūsų prisijungimo informacija ir Jūsų ekrano rodymo pasirinkimai. Prisijungimo slapukai galioja 2 dienas, o ekrano nustatymų - vienerius metus. Jei Jūs pažymite pasirinkimą "Prisiminti mane", Jūsų prisijungimo slapukas galios 2 savaites. Kai atsijungiate iš savo paskyros, prisijungimo slapukai ištrinami.

Jei redaguojate ar paskelbiate įrašą, Jūsų naršyklėje išsaugomas papildomas slapukas. Šis slapukas nesaugo asmeninių duomenų, tačiau išsaugo įrašo, kurį ką tik redagavote ar paskelbėti, ID. Šis slapukas baigia galioti po 1 dienos.

Iš kitų tinklalapių įkeltas turinys

Siūlomas tekstas: Šiame tinklalapyje gali būti iš kitų tinklalapio įkelto turinio (pavyzdžiui, video, paveikslėliai, tekstas ir pan.). Tokio įkelto turinio peržiūra ir veiksmai su juo šiame tinklalapyje prilygsta apsilankymui tuose tinklalapiuose, iš kurių turinys yra įkeltas.

Šie tinklalapiai gali rinkti duomenis apie Jus, naudoti slapukus (cookies), trečiųjų šalių sekimo paslaugas ir stebėti Jūsų veiksmus su įkeltu turiniu, įskaitant ir tuos atvejus, kai turite paskyrą ir esate prisijungęs prie minėtų tinklalapių.

Su kuo mes dalinamės Jūsų duomenimis

Siūlomas tekstas: Jeigu prašytite atstatyti slaptažodį, Jūsų IP adresas bus įtrauktas į atstatymo el. pašto laišką.

Kaip ilgai mes saugome Jūsų duomenis

Siūlomas tekstas: Jei parašote komentarą, jo tekstas ir metaduomenys yra saugomi neribotą laiką. Taip daroma todėl, kad galėtume atpažinti ir patvirtinti ateities komentarus automatiškai, vietoje administratoriaus patvirtinimo.

Kai užsiregistruojate mūsų tinklalapyje ir tampate vartotoju, mes saugome visus Jūsų asmeninius duomenis, kuriuos Jūs pateikiate savo paskyroje. Kiekvienas vartotojas gali matyti, redaguoti ir ištrinti savo asmeninius duomenis bet kuriuo metu (išskyrus vartotojo vardą). Tinklalapio administratoriai tai pat gali matyti ir redaguoti šiuos duomenis.

Jūsų teisės

Siūlomas tekstas: Jei Jūs turite paskyrą šiame tinklalapyje, arba kada nors rašėte čia komentarą, galite reikalauti gauti duomenų eksporto failą su visais asmeniniais duomenimis, kuriuos mes turime apie Jus, įskaitant ir tuos, kuriuos pats mums pateikėte. Jūs taip pat galite reikalauti, kad mes ištrintume visus mūsų turimus Jūsų asmeninius duomenis. Šie abu reikalavimai negalioja duomenims, kuriuos mes privalome išsaugoti pagal įstatymą administraciniams, teisiniams ar saugumo tikslams.

Kur mes siunčiame Jūsų duomenis

Siūlomas tekstas: Lankytojų komentarai gali būti tikrinami naudojant automatinę brukalų paieškos paslaugą.

Aukštumala yra viena didžiausių ir žinomiausių Lietuvos pelkių, nors jos išlikę tik vienas trečdalis. Ši aukštapelkė išskirtinė tuo, kad tai pirmoji mokliškai ištirta ir aprašyta pelkė pasaulyje. Be to, ji eksploatuojama (kasamos durpės) jau daugiau nei šimtmetį. Iš vienos pusės - absurdiška, kad jau ilgiau nei vieną amžių veikia durpynas ir niekas nesugebėjo jo iškraustyti. Iš kitos pusės - džiugu, kad bent jau trečdalis pelkės išliko. Tiesa, išlikusi dalis yra jau irgi smarkiai pažeista, ir jos išlikimas priklauso nuo gamtotvarkos darbų: medžių kirtimas, aplinkinių sausinimo griovių tvenkimas ir pan.

Aukštumala - Nemuno deltos dalis

Kadaise visa Nemuno delta buvo viena milžiniška pelkė. Tačiau žmogaus veiklai intensyvėjant Nemuno upės baseine (kertant miškus, plečiantis žemdirbystei), upė pradėjo nešti vis daugiau nešmenų, buvo užnešta dalis šių pelkių. Kita dalis buvo nusausinta: Aukštumala, Rupkalvių pelkė buvo vienos didžiausių Leituvos pelkių, bet šiuo metu jų likę tik likučiai, kurie taip pat pažeisti.

Aukštumalos pažintinis takas leidžia apžiūrėti ir pajusti šią pelkę visiškai nepažeidžiant jos. Nors takas nėra ilgas, jame pamatysite ne tik aukštapelkės miškus su neūžaugomis pušelėmis, tačiau ir plynėje esančius ežeriukus - ežerokšnius. Pažintinis takas yra dar nesunaikintoje Aukštumalos dalyje. Ši dalis taip pat kenčia nuo aplinkui vykusių sausinimo ir durpių kasimo darbų. Vis dėlto pastaruoju metu atlikti darbai leis bent kiek sušvelninti neigiamą poveikį. Vis dar eksploatuojamos pelkės dalies likimas liūdnas. Baigus kasti durpes, ji greičiausiai virs sekliu ežeru, kuriame vėl galėtų prasidėti pelkėdara (pelkės vystymasis, naujo durpių sluoksnio susidarymas). O po keleto tūkstančių metų vėl susiformuos aukštapelkė.

Punios šilas – Nemuno kilpos (kilpa taip pat vadinama Punios vardu) apjuostas vertingas miškas, menantis senąsias Lietuvos girias, tiek savo istorija, tiek išlikusia gamtine įvairove. Ketvirtadalis miško saugoma rezervate, kuris nors oficialiai įteisintas tik įsteigus Nemuno kilpų regioninį parką 1992 m., kirtimai ten nevykdyti jau nuo praėjusio amžiaus vidurio.

Retas kuris miškas pasižymi tokia medynų įvairove, kaip Punios šilas. Nors pavadinimas šilas lyg ir sako, kad vyrauja pušynai, čia gausu ir skroblynų, ąžuolynų, yra pelkėtų juodalksnynų, eglynų. Žinoma, yra daug ir pušynų, ypač šviesių ir jaukių mėlynšilių. Miškai auga ant Nemuno suneštų priesmėlių, ir čia augančios pušys yra vienos aukščiausių Lietuvoje.

Unikalumą šilui prideda ir tai, kad jis pasiekiamas tik vienu keliuku iš Alytaus. Iš likusių trijų pusių mišką juosia Nemunas, kuris gražiai apsuka šilą, beveik sudarydamas apskritimą. Pati upė ir jos slėnis čia labai gražūs – apaugę miškais, su nedidelėmis pievomis palei upę. Yra ir kelios salos, pavasarį tampančios tikrai paukščių turgumis.

PUNIOS ŠILAS – REZERVATAS

Pastaraisiais metais siūloma visą Punios šilą paversti rezervatu, taip iš esmės uždraudžiant ūkinius kirtimus. Toks pasiūlymas susilaukė didelio pasipriešinimo iš dalies interesų grupių. Apmaudu, kad Lietuva vis dar neturi didesnio nekertamo miško masyvo, nors ir vadiname save miškų šalimi. Visi mūsų gamtiniai rezervatais pagrinde saugo pelkes. Ir tai suprantama – apie pelkių naikinimą sovietmečiu turbūt nereikia net priminti. Tačiau kuomet miškai užima trečdalį šalies, ir nėra nei vieno neliesto miško ploto, tik nedideli rezervatų, kertinių miško buveinių ploteliai, kažkas yra negerai su aplinkos apsauga.

Lietuvos gamta

Balbieriškio miškas yra Pietų Lietuvoje, Nemuno vidurupio plynaukštėje, į vakarus nuo Balbieriškio miestelio. Nors miškas užima palyginti nedidelį plotą – tik 3500 ha, tačiau tai yra vienas vertingiausių miškų šalyje.

Balbieriškio miškas - vienas vertingiausių Lietuvoje

Taip jau susiklostė, kad šalia didžiųjų Nemuno kilpų ošią du labai vertingi mūsų miškų plotai Punios šilas ir Balbieriškio miškas. Tiesiog pastarasis yra akiai ne toks mielas - daug šlapių miškų, lapuotynų, liaudyje vadinamų bruzgynais. Tačiau didelę dalį Balbieriškio miško ploto užima Europoje saugomos buveinės: ypač daug ažuolynų-skroblynų miškų buveinių. Išties, keliaujant mišku, į akis krenta daugybė brandžių ąžuolų. Per Balbieriškio mišką teka keli upeliai, deja, jie sureguliuoti, o ir patys miškai nusausinti. Tačiau nemaža dalis Balbieriškio miško vis tik yra drėgnos augavietės, ir pavasarį tampa sunkiai praeinamomis klampynėmis. Yra kelios nedidelės pelkutės – aukštapelkiniai raistai.

Pietrytiniame miško kampe įkurtas Ąžuolų botaninis draustinis, skirtas išsaugoti brandžius ąžuolynus. Beveik visas miškas priskirtas Balbieriškio miško biosferos poligonui, kurio pagrindinis tikslas – išsaugoti gan reto Lietuvoje vidutinio margojo genio populiacijai. Žinoma, yra čia ir kitų rūšių genių, nes senų, pūvančių medžių - daugybė. Pavasarį miškas aidi nuo paukščių giesmių, tame tarpe ir genių trelių.

Miško viduryje plyti pievų plotai – tai išnykusio Būdų kaimo vieta. Dalis šių pievų jau apsodinta mišku. Senieji šaltiniai liudija, kad senovėje Balbieriškio miškas buvo susijungęs su Prienų šilu, ir Buktos giria, sudarydamas didžiulę girią kairiajame Nemuno krante.

Pats miškas yra labai įvairus. Mišrius ąžuolo ir eglės medynus keičia šlapi, kupstuoti juodalksnynai, ar visai tamsūs eglynais. Kai kur pasitaiko tikrų pelkučių, ar nedidelių atvirų, mišku neapaugusių plotų. Išties, čia galima pasijusti kaip senovinėse Lietuvos giriose. Žinoma, iki tol, kol neužeisite kirtavietės, kurių čia nemažai.

BALBIERIŠKIO MIŠKO LANKYMAS

Nors Balbieriškio miškas nusausintas ir jame suformuotas gana tankus kelių tinklas, vietomis šie keliai yra sunkiai pravažiuojami, ypač pavasarį ar drėgnesniais laikotarpiais. Mišką pasiekti galima iš skirtingų pusių: iš Balbieriškio miestelio, nuo kelių Prienai-Marijampolė, Balbieriškis-Vartai.

Naturama - projektas apie Lietuvos gamtą.

Draudžiama be sutikimo naudoti bet kokią šiame tinklalapyje skelbiamą turinį. Pažeidus šias taisykles, bus kreipiamasi į teisėsaugos institucijas. O taip pat pažeidusieji (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) šias taisykles, sutinka, kad nereikš pretenzijų, jei bus žalojamas jiems priklausantis turtas, ar pažeidusiųjų asmenų sveikata.

Dzūkijos jūra vadinama Dusia yra didžiausias ežeras pietvakarių Lietuvoje. Visoje Lietuvoje tai yra trečias pagal plotą ežeras, tačiau dėl savo gylio pagal sukaupto vandens tūrį (0,34 kubinio kilometro) ji nedaug nusileidžia tik beveik dvigubai didesniam Drūkšių ežerui.

Dusios ežeras yra vienas patraukliausių ežerų poiliautojams: jos krantai lygūs, smėlėti, tik rytinėje dalyje daugybė krantams tvirtinti suvežtų stambių akmenų. Atabradas seklus ir platus – išties galima kaip jūroje bristi keliasdešimt metrų, o ežeras gilėja labai pamažu. Smėlėtas švarus dugnas taip pat labai patrauklus poilsiautojams. Dusia taip pat yra vienas skaidriausių ežerų, vandens skaidrumas – iki 5-6 metrų. Tad plaukiant valtimi galima apsigauti, mat žiūrint iš viršaus atrodo lengva bus pasiekti dugną, tačiau įšokus į vandenį supranti, kad tai tik iliuzija.

Paukščių karalystė

Dusia labai mėgiama paukščių - ypač ji svarbi migruojantiems paukščiams. Rudenį ir žiemą, kol ežeras neužšalęs (o užšąla jis vėliausiai iš visų šio regiono ežerų), čia būriuojasi tūkstančiai įvairių vandens paukščių. Šiaurinėje dayje esančioje Kojos įlankoje nemaži nendrynų plotai, tad čia gausu ir perinčių vandens paukščių.

Į rytus tyvuliuoja dar du dideli ežerai – Metelys ir Obelija. Visi trys saugomi Metelių regioniniame parke.

Dusia - vienas geriausių ežerų žygiams

Dusios krantai vaizdingi, įvairūs, daug kalvų, kaimų. Į pietus nuo ežero iškyla aukštos kalvos, kylančios virš Dusios daugiau nei 80 metrų, tad nuo jų matomas įspūdingas vaizdas į šį nuostabų ežerą. Ežero krantuose auga ir sausi pušynai, ir drėgni lapuotynai, yra piliakalnių, gražių jaukių pievų. Ir visur einant palei šį ežerą, galima grožėtis neaprėpiamomis vandens platybėmis. Vienas geriausių būdų pažinti Dusią ir jos krantus – apeiti ežerą mūsų siūlomu maršrutu.

Karšuvos giria - vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvos miškų, esantis to paties pavadinimo žemumoje. Karšuva - tai viena iš senovės žemaičių genčių, gyvenusių šiame krašte, būtent dešiniajame Nemuno žemupio krante. Karšuvos giria - vientisas miško masyvas, kuriame yra labai nedaug kaimų. Vyrauja pušynai, tačiau šlapesnėse vietose auga ir kitų medžių, ypač eglynų. Girioje nemažai žemyninių kopų ruožų, vaizdingaiusios jų yra Kaskalnio geomorfologiniame draustinyje, į šiaurę nuo Viešvilės miestelio.

Girios viduryje yra Viešvilės rezervatas - vertingiausia šio miško masyvo vieta. Jame yra kelios pelkės, iš kurių išteka natūralus Viešvilės upelis, įtekantis į Nemuną.

Į vakarus nuo didžiulių Žuvinto palių plyti vienas vertingiausių miškų – Buktos giria. Nors ji užima tik kiek daugiau nei 3000 ha plotą, jame auga labai įvairūs miškai, daug šlapių, užmirkusių vietų. Buktos giria su Žuvinto paliomis sudaro vientisą gamtinį masyvą, kartu tai vienintelė vieta, kur Žuvinto palių riba išliko natūrali, t.y. eina mišku ir nėra nusausinta. Šalia plytintys Žuvinto pelkynai, jau daug dešimtmečių saugomi rezervato, lėmė, kad tokiame nedideliame miške esama ir vilkų.

Ilgus dešimtmečius po Žuvinto rezervato įkūrimo (1937 m.) Buktos giria nepriklausė rezervatui, Todėl čia visuomet buvo vykdoma ūkinė veikla, buvo iškirsta nemažai vertingų senų miško plotų. Ir šiuo metu tik nedidelė dalis girios yra rezervatas.

Žuvinto palios – didžiausia pelkė Lietuvoje, o kartu ir vienas pačių įvairiausių pelkinių kompleksų. Jam priklauso ir Žuvinto ežeras, ir du didžiuliai pelkių masyvai skirtingose Dovinės upės pusėse (kairėje – Didžiosios palios, dešinėje – Mažosios palios), ir žemapelkių juostos palei Kiaulyčios upelį bei aukštapelkių pakraščiuose. Įdomu tai, kad šis milžiniškas pelkynas, įštįsęs pietvakarių-šiaurryčių kryptimi, nuo seno skyrė dzūkus ir suvalkiečius. Tai viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur administracinė riba (tarp Marijampolės ir Alytaus apskričių) sutampa su etnografine (ar bent jau etnolingvistine) riba. Tad važiuodami siauru keliuku tarp Riečių ir Verebiejų iš tiesų patenkate iš Sūduvos į Dzūkiją.

Palios – taip pelkės vadinamos Sūduvoje. Be Žuvinto, kitos didesnės palios yra Žuvinto kaimynės Amalvo palios, ir kiek toliau į šiaurės rytus nutolusi didelė pelkė, vadinama tiesiog Paliomis. Tiesa, pastaroji jau beveik sunaikinta kasant durpes, o Amalvo pelkės didelė dalis taip pat suniokota, tačiau pastaraisiais metais dar išlikusi pelkės dalis sulaukė atkūrimo darbų.

Didžiosiose Žuvinto paliose, esančiose kairiajame Dovinės krante, aukštapelkė iškilusi net 6,5 metro aukščiau nei Žuvinto ežero vandens lygis. Didžiausia – Kumečių plynė, įdomi Rudės plynė, per kurią teka Rudės upelis, apsuptas pelkinių ežerokšnių. Pietinėje pelkyno dalyje yra nedidelis Polymo ežerėlis.

Žuvinto palios - biosferos rezervato dalis

Nors Žuvinto rezervatas buvo pirmasis ir ilgą laiką vienintelis šalyje, tai neapsaugojo nuo dalies šio unikalaus gamtos kampelio niokojimo sovietmečiu. Didžiuliai pelkės pakraščių plotai (buvusios žemapelkės), supančios palias iš šiaurės vakarų pusės, nusausinti, šis sausinimas pakenkė ir likusiai aukštapelkei. ištiesintos ir pelkė kertančios upės – Dovinė, Kiaulyčia, Bambena, mažesni upeliai. Šiuo metu Žuvinto palias iš rytų ir šiaurės pusių juosia sausinimo griovys. Pastaraisiais metais, parengus tvarkymo planą, vykdomi gamtotvarkos darbai, kurie bent iš dalies atitaiso sovietmečiu padarytą žalą pelkių ir ežero hidrologiniam režimui.

Nepaisant to, Žuvinto palios išsaugojo savo unikalumą ir vertę – jos sudaro branduolį vienintelio Lietuvoje biosferos rezervato. Dėl rezervato režimo jų negali aplankyti turistai – vieninteliai takai rezervate yra palei Žuvinto ežero pakrantę prie administracinio pastato, bei pažintinis takas Buktos girioje.

Vištyčio regioninis parkas yra tikras Sūduvos perlas. Čia būdingas šiam kraštui lygumas pakeičia aukštos kalvos, ant kurių ošia žmogaus menkai paliesti miškai, tarpukalvių įdubose gausu pelkučių, yra ežerėlių, ir žinoma, tyvuliuoja didysis Vištyčio ežeras.

Nuo aukštų kalnų toli matyti: tiek Suvalkijos dirbamų laukų toliai, tiek Rytprūsių lygumos jau Rusijos pusėje.

Vištyčio regioninis parkas - gamtos ir žmogaus dermė

Negalime sakyti, kad šiame parke daug laukinės, neliestos gamtos. Labiausiai į akis krenta per šimtmečius susiformavęs kraštovaizdis, kuriame puikiai dera gamta ir žmogaus veikla. Vienas unikaliausių kraštovaizdžių yra medžiai apaugusios ganyklos - tikros lietuviškos savanos, kur tarp medžių guotų ganosi karvės, užtikrinančios, kad šios vietos galutinai neužaugtų mišku. Tokie tikri senoviniai kraštovaizdžiai kitur Lietuvoje beveik nesutinkami.

Visai netoli Vilniaus plytinti Rūdninkų giria yra bene atokiausias, labiausiai laukinis Lietuvos miškas. Mat jos centriniame masyve, užimančiame apie 26 000 ha (iš viso giria užima apie 60 000 ha), nėra nei vieno kaimo, jokių svarbesnių kelių, tik nedideli miško keliukai. Už tai iš dalies galima dėkoti girios viduryje veikusiam kariniam poligonui. Rūdninkų giria vakaruose jungiasi su Dainavos giria, kuri toliau vakaruose pereina į Kapčiamiesčio girią, kuri savo ruožtu yra Augustavo girios (Lenkija) dalis. Visas šis masyvas yra vienas didžiausių miško plotų visame regione.

Rūdninkų giria - gamtos įvairovė

Rūdninkų giria, nors ir ne tokia vaizdinga kaip ežeringos ir poilsiautojų taip mėgiamos Labanoro, Ažvinčių girios, visgi yra labai įvairi savo gamta. Šiaurinėje jos dalyje plyti raistai, čia yra viena didžiausių Lietuvoje žemapelkių – Šakos. Čia auga vietomis sunkiai praeinami užmirkę juodalksnynai, vingiuoja upeliai, nešantys savo vandenis į Merkį. Iš tų upelių didžiausias – Špigulė. Viduryje girią kerta Žygmantiškių kopagūbris, ant kurio auga gražūs sausi pušynai, panašūs į gretimoje Dainavos girioje ošiančius miškus. Į pietryčius nuo jo telkšo didelė Kernavo pelkė, kurioje yra ir didžiausias girios ežeras – Kernavas. Tiesa, prieiti prie jo ne taip lengva, mat jį iš visų pusių supa pelkynai, o ežero krantuose reikia būti atsargiam, kad neprasmuktum iki juostos. Yra ir daugiau mažesnių pelkučių, tiek aukštapelkių, tiek juodalksniais ir eglėmis apaugusių raistų, kurių daugiausia girios rytinėje dalyje. Pietinėje girios dalyje srūva Visinčios upė, daranti nesuskaičiuojamą daugybę kilpų. Nors upė tinkama plaukti baidarėmis, vietą nakvynei rasti gana sunku, nes daugelyje atkarpų krantai žemi ir pelkėti.

Girios viduryje yra ir karinis poligonas, apaugęs didžiuliais viržių plotais. Vietomis yra ir atvirų smėlynų, tad augalija ir gyvūnija čia unikali. Poligonas ankstyvą pavasarį traukia tetervinus, kurių burbuliavimas aidi iš toli.

Girioje gausu grybų, tad vasaros antroje pusėje ir rudenį ją užplūsta grybautojai, kurių čia kartais būna netgi daugiau nei grybų. Taip pat nemažai bruknynų ir mėlynynų, ir žinoma, pelkėse sirpsta spanguolės ir girtuoklės (vaivorai). Svarbu nepamiršti, kad kai kuriuose draustiniuose žmonių lankymas draudžiamas tam tikru metų laiku.

Ko gero, žinomiausia Lietuvoje Labanoro giria – antras pagal plotą miško masyvas šalyje. Tai vaizdingiausias, įvairiausius kraštovaizdžius turintis miškas šalyje: šimtai ežerų, upių ir upelių, daugybė visų tipų pelkių. Ir žinoma, visur ošiantys pušynai ir įsiterpiantis kitokių medynų plotai.

Labanoro giria - vaizdingiausia Lietuvoje

Einant Labanoro giria, stebina visuomet besikeičianti aplinka. Keli šimtai metrų sauso miško, tuojau pat pelkė, ežerą, upė ar upelis, ir vėl sausas miškas. Girioje taip pat nemažai kaimų, daugelis iš jų senoviniai, bebaigią sunykti, tiesa pastaruoju metu jų gyvybę palaiko vasarnamiais tampančios senosios sodybos. Tai, kad girią raižo ežerai, upės ir pelkės, sudaro įspūdį, kad ji dar didesnė – neįmanoma praeiti per Labanoro girią tiesia linija, čia kelia visuomet pastoja kliūtys. Nors daug gyvenviečių, giria yra viena rečiausiai gyvenamų vietų Lietuvoje – dauguma kaimelių nykstantys ar jau išnykę, like tik vasarnamiai.

Girios reputacija Lietuvoje ir tai, kad joje daugybė nedidelių kaimelių, lėmė, kad čia daugiau atostogoms naudojamų sodybų nei gyvenamųjų, tarp jų nemažai ir nelegalių. Ypač vasarą čia knibžda poilsiautojų – juk Labanoro giria yra garsi kaip nuostabios gamtos etalonas Lietuvoje. Viena vertus, smagu, kad giria nori pasidžiaugti daugelis, juk gamta yra visų. Kita vertus, turtinga, tačiau trapi girios gamta jaučia vis didesnį spaudimą iš įvairių interesų pusių – tiek rekreacija, tiek ūkine prasme (miškų ūkis). Tai, kokia svarbi Labanoro giria lietuvių sąmonėje, rodo ir dažnai kylantis susirūpinimas dėl pernelyg intensyvių miško kirtimų. Nors didelė dalis girios priklauso įvairioms saugomoms teirtorijoms, ne visose draudžiami plyni kirtimai. Didesnę dalį šios girios saugo Labanoro regioninis parkas ir jame dirbantys pasišventę gamtininkai.

LABANORO GIRIOS LANKYMAS

Labanoro giria tokia didelė ir įvairi, kad visą ją apkeliauti, apžiūrėti reikėtų daugybės dienų žygių. Nereikia pamiršti, kad dalyje girios vaikščioti negalima – tai rezervatai, kai kurie draustiniai. Tačiau net ir be jų yra duagybė įdomių vietų, kur galima pabūvoti. Vis dėl to patartina nežygiuoti bent jau draustiniuose kovo-gegužės mėnesiais, kuomet paukščiai, kiti gyvūnai veda jauniklius.

Degsnės maumedynas yra aukščiausias Lietuvos miškas, kuriame dangun stiebiasi aukščiausi medžiai – europiniai maumedžiai (dar tiksliau – šios rūšies lenkinis porūšis), sodinti dar 19-ame amžiuje. Šis miškas ošia į vakarus nuo Balbieriškio kilpos, Nemuno kilpų regioniniame parke. Visai netoli yra ir Balbieriškio atodanga.

Degsnės maumedynas - aukščiausias ir produktyviausias miškas Lietuvoje

Maumedžiai jau nuo seno buvo mūsų miškininkų numylėtiniai. Šis rudenį spyglius metantis medis bent jau seniau augo Lietuvoje ir natūraliai, ir dabar Degsnės maumedyne ir kitose vietose galima rasti savaime išaugusių maumedukų. Tačiau atiskuria Lietuvoje jie sunkiai, ir natūraliai užaugusių maumedynų nėra – tik sodinti žmogaus. Ne išimtis ir Degsnės miškas – prieš daugiau nei 150 metų sodintas miškas ne tik išliko, bet tie maumedžiai milžinai ir toliau kasmet po truputį stiebiasi aukštyn. Aukščiausias medis šiuo metu siekia 49 metrus.

Gražiausias šis miškas pavasarį, kai maumedžiai sprogsta švelniais, šviežia žalsvos spalvos spygliais, ir rudenį, kuomet spygliai tamapa nuostabios auksinės spalvos, ir krisdami nuspalvina visą miško paklotę.

Beje, Degsnės maumedynas kartu ir produktyviausias Lietuvos miškas, hektare sukaupęs didžiausią tūrį medienos. Žinoma, šis rodiklis tik teorinis – miškas nėra ūkinis, o saugomas kaip gamtinė vertybė.

DEGSNĖS MAUMEDYNO LANKYMAS

Važiuojant keliu Kaunas-Alytus, posūkis į mišką yra neprivažiavus Balbieriškio atodangos. Tiesa, iki pačio aukščiausio maumedžio vietos veda labai duobėtas žvyrkelis. Seniausioji miško dalis užima tik 2 hektarus, likusi – įvairaus amžiaus maumedynai su kitų medžių miško plotais.

Nemuno kilpų regioninis parkas – vaizdingiausią Nemuno atkarpą apimantis parkas. Čia upė vingiuoja net 60 km palyginti nedideliame plote.

Nuostabus potyris yra keliauti šiame parke pėsčiomis: tik palikus Nemuną, už kelių kilometrų vėl atsimuši į jį. Kilpinėdamas jis suformuoja daugybę skardžių (atodangų): Balbieriškio, Siponių, Škėvonių. Taip pat prie čia Nemuno yra ir garsusis Punios piliakalnis, nuo kurio atsiveria Punios šilo panorama.

Regioninio parko gamta

Dėl Nemuno suneštų smėlių daugiausia čia ošia pušynai, tačiau yra ir maumedynų – Degsnės miške auga aukščiausias Lietuvos medis (49 metrų aukščio maumedis). Didžiausias – Prienų šilas, kilpų apjuosti Žvėrinčiaus miškas tarp Birštono ir Prienų, Alksniakiemio miškas priešingame Birštonui krante, Siponių miškai to paties pavadinimo kilpoje, ir žinoma, garsusis Punios šilas.

Kraštovaizdžio įvairovė nulėmė didžiulę bioįvairovę. Čia gausu žmogaus veiklos mažai paliestų miškų, gilių upelių slėniukų, nedidelių pelkučių. Tarp miškų įsiterpę grikių laukai, senoviniai kaimai ir sodybos primena tą Lietuvos gamtovaizdį, kuris buvo įprastas prieš šimtmetį.

Nemuno kilpų regioninis parkas: lankymas

Šis regioninis parkas yra labai gausiai žmonių lankomas. Čia yra populiarus Birštono kurortas, aukščiausias apžvalgos bokštas, netoli Kaunas, palyginti netoli ir Vilnius. Tačiau vis tiek parke nemažai menkai žmogaus paliestų, retai lankomų vietų – tai įtekančių į Nemuną upelių slėniai (revai), pelkėti miškai, Punios šilas.

Ažvinčių-Minčios giria – vienas didžiausių, vaizdingiausių ir seniausių miškų, užimantis didžiąją dalį Aukštaitijos nacionalinio parko. Daugybė ežerų, sraunių skaidriavandenių upių ir upelių, nedidelės pelkutės ir kalvotas kraštovaizdis – nenuostabu, kad šios vietos kažkada gavo Lietuvos Šveicarijos vardą.

Ažvinčių-Minčios giria - Aukštaitijos nacionalinio parko vertybė

Ši giria yra vidurinioji dalis didžiulio miškų masyvo, kurį sudaro Labanoro, Ažvinčių-Minčios ir Gražutės girios. Tai turbūt vaizdingiausias Lietuvos kraštovaizdis, kur daugybė kalvų su atsiveriančiais nuostabiais vaizdais, ežerai, upės, pelkės, ir tarp jų išsimėtę kaimai ir miesteliai.

Dėl savo vaizdingo kraštovaizdžio ir natūralios gamtos ši vieta buvo pasirinkta kaip pirmasis Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas. Ši giria yra tiesiog rojus aktyvaus poilsio mėgėjams. Daugybė ežerų ir juos jungiančių upių - puikios vietos baidarėms. Sausi pušynai, senoviniai kaimai, kalvos - idealios sąlygos žygiams. Tie patys miškai pilni uogų ir grybų.

AŽVINČIŲ SENGIRĖ

Viena unikaliausių girios dalių – Ažvinčių sengirės rezervatas, kur saugomas jau seniai nekirstas miškas. Čia ošia senolės pušys, kurios pamažu užleidžia vietą eglėms – tokia natūrali kaita nutiktų daugeliui Lietuvos pušynų, nutraukus kirtimų/sodinimų ciklą. Rezervate yra ir nedidelė Gervėčių pelkė su keletu ežeriukų.

Sengirės rezervate lankytis negalima

Kapčiamiesčio giria ošia pačiame Lietuvos pietiniame pakraštyje, ties, ties Lenkijos ir Baltarusijos pasieniu. Iš tiesų ji yra mažesnioji dalis Augustavo girios, kurios didžioji dalis šiuo metu yra Lenkijoje.

Kapčiamiesčio giria - Augustavo girios dalis

Lenkija didžiuojasi Augustavo giria, tai - jų taiga, "šiaurietiškas miškas", dar išlaikęs natūralios gamtos likučius. Kapčiamiesčio giria yra neatskiriama šios girios dalis. Dar viena jos dalis priklauso Baltarusijai. Nemunas skiria Augustavo girią nuo didžiausios Lietuvoje Dainavos girios, kuri savo ruožtu jungiasi su Rūdninkų giria. Visi šie miškai sudaro vieną didžiausių miškų masyvų regione.

Kartu su kaimyne Dainavos giria, Kapčiamiesčio giria yra labiausiai pušynų dominuojamas miško masyvas Lietuvoje – jie čia užima daugiau nei 90 proc. viso ploto. Skirtingai nuo nemažos dalies kitų Lietuvos pušynų, čia pušys nėra nustelbiamos eglių ar kitų medžių. Visur matyti daug jaunų pušaičių miško praretėjimuose. Priežastis - smėlio storymė, kurią sunešė ledyno tirpsmo vandenys. Ši vieta priklauso zandrinėms lygumoms, kuriose atsitraukiant ledynui tekėjo milžiniškos upės pietvakarių kryptimi.

Ežerai susitelkę šiauriniame girios pakraštyje. Per girią teka nemažai upių: Baltoji Ančia, Igara, iš rytų pusės – Nemunas. Didžiausia pelkė – Krakinio, saugoma telmologiniame draustinyje. Didžioji dalis girios – tai lengvai banguojanti smėlinga lyguma, apaugusi sausais pušynais.

Skroblus – ypatingas upelis Dzūkijoje, įtekantis į Merkį. Nors atrodytų teka per sausus Varėnos rajono smėlynus, upelis labai vandeningas, mat jį maitina daugybė šaltinių. Tai bene vandeningiausias Lietuvos upelis, maitinamas tik šaltinių vaneniu.

Skroblui ir aplink augantiems miškams saugoti įsteigtas rezervatas, priklausantis Dzūkijos nacionaliniam parkui. Tad lankytis didžiojoje dalyje šio upelio baseino draudžiama. Tačiau Skroblų pamatyti ir pabraidyti šaltame jo vandenyje galima nuo kelio Merkinė-Marcinkonys, kuris kerta šį upelį ties santaka su Merkiu.

Skroblaus ištakos yra Bobos daržo šaltinyje, kuris yra senoviniame Margionių kaime.

Didžiausias Lietuvoje Dzūkijos nacionalinis parkas (kartu ir didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje) įkurtas smėlingoje, pušynais apaugusioje Dzūkijoje. Parke yra daugybė smėlio kopų – žinoma, apaugusių miškais.

Dzūkijos nacionalinis parkas saugo maždaug trečdalį didžiausios Lietuvoje Dainavos girios. Parką raižo įvairiausios upės ir upeliai – Nemunas, Merkys, Ūla, Grūda, Skroblus ir kiti. Vanduo daugumoje jų švarus ir puikiai tinka plaukioti baidarėmis. Merkinės piliakalnis ir nuo jo atsiveriantys nepakartojami Nemuno ir Merkio santakos vaizdas yra viena iš įspūdingiausių mūsų šalies vietų. Girios glūdumoje slypinčiuose Marcinkonių, Zervynų, Pūvočių ir kituose kaimuose ilgiausiai išliko senieji dzūkų papročiai, čia ir dabar galima pamatyti daugybę prieš daugiau nei šimtmetį statytų sodybų.

Legendinis Raigardo slėnis yra viena vaizdingiausių Lietuvos vietų. Daugelis žino Čiurlionio triptiką „Raigardas“, kuriame nutapytas šio sufozinio cirko (geomorfologinis terminas) grožis. Raigardas yra pačiame Lietuvos pakraštyje, pasienyje su Baltarusija. Raigardo slėnio atmosfera ypatinga – platus, erdvus slėnis, supamas sausų Dzūkijos pušynų, ir skrodžiamas Nemuno, ilgam įsirėš atmintin savo vaizdais. Tad lankantis Druskininkuose, pravartu užsukti ir čia.

Raigardo pievose auga daugybė vertingų augalų, gyvena nemažai įdomių paukščių.

Vidzgirio miškas laikomas didžiausiu Lietuvos skroblynu. Skroblus yra medis, kurio paplitimo riba eina per Lietuvą. Šiaurinėje ir rytinėje Lietuvos dalyse šio medžio beveik nėra, tuo tarpu Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Žemaitijos pietvakarinėje dalyje puikiai auga šis pietietis medis. Tiesa, miško viduryje prisodinta maumedžių: sovietų laikais miškininkai labai mėgo šį medį.

Šis miškas yra į pietus nuo Alytaus miesto, ir prie miško esanti miesto dalis vadinama būtent Vidzgiriu. Tai mėgiama alytiškių pasivaikščiojimų vieta.

Vidzgirio miškas labai vaizdingas: auga ant aukšto, stataus kairiojo Nemuno šlaito. Tad eidamas mišku, visuomet gali gėrėtis puikia Nemuno vidurupio panorama. Geriausia mišką lankyti pavasarį ar rudenį - tuomet medžiai be lapų, visur erdvu, šviesu. Pavasarį čia žydi daugybė pavasarinių gėlių: žibutės, plautės, rūteniai, vištapienės, žalčialunkiai. Vasarą miškas gana tamsus, mat skroblus iš esmės yra pavėsį puikiai pakenčiantis medis. Miške daugybė link Nemuno vedančių siaurių griovių (revų), yra kelios pašlapusios daubos, pakraštyje virš Nemuno ir Kirmijos santakos pakibęs Radžiūnų piliakalnis.

Kuršių nerija – bene žinomiausias, labiausiai branginamas mūsų šalies kampelis. Įtrauktas į UNESCO Paveldo sąrašą, šis siauras smėlio pusiasalis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių unikalus savo gamta, istorija, žmogaus ir smėlio kovos istorija. Didžiulės smėlio kopos, senosios žvejų gyvenvietės, kalninių pušaičių miškai, įspūdingi vaizdai, atsiveriantys nuo aukštesnių vietų. Tai išskirtinis mūsų šalies regionas, kurio svarbą rodo ir karšti ginčai, kylantys dėl kiekvieno su nerija susijusio sprendimo – pradedant mokesčiais už patekimą į Nacionalinį parką, baigiant tilto per Klaipėdos sąsiaurį statyba.

Kuršių nerija - gamtos ir žmogaus kūrinys

Kuršių nerija buvo suformuota jūros, smėlio ir vėjo dėka, tačiau savo dabartinį pavidalą įgavo dėl žmogaus veklos. Prieš kelis šimtmečius žmogus naikindamas miškus sukūrė pustomo smėlio karalystę, kuriai pažaboti prireikė daugybės metų sunkaus darbo. Šis darbas tęsiasi ir dabar.

Tai yra bene labiausiai žmogaus veiklos performuotas kraštovaizdis. Nepaisant to, o iš dalies ir dėl to, Kuršių nerijos gamta yra viena unikaliausių Lietuvoje.